Nuo commonplace book iki poesiealbum: skrapbukų pirmtakai

Skrapbukas, kokį jį pažįstame dabar, su 30,5 × 30,5 cm popieriumi ir dėže, pilna embellishments, yra jaunas. Tačiau pati idėja – šimtų metų senumo: tuščia knyga, kurią pildai tuo, ką nori prisiminti. Jei pavartysi istoriją atgal, rasi visą rinkinių knygų šeimą. Kai kurios vis dar saugomos archyvuose, o viena tikriausiai guli tavo mamos palėpėje.

Commonplace book: knyga, pilna perskaitytos išminties

Commonplace book – tai asmeninė užrašų knyga, į kurią renki tai, ką kur nors sutinki ir nori išsaugoti. Citatos iš knygų, posakiai, eilėraščiai, receptai, laiškai, pastabos, kartais lentelė ar aritmetinis skaičiavimas. Pavadinimas kilęs iš klasikinės retorikos, kur „bendrosios vietos“ buvo pastovios temos, pagal kurias rikiuodavai argumentus ir pavyzdžius.

Skirtumas nuo dienoraščio svarbus. Dienoraštis eina pagal datas ir pasakoja apie tave patį. Commonplace book suskirstyta pagal temas ir kalba apie tai, ką pasisemi iš išorės: meilę, tikėjimą, politiką, sveikatą ar bet kokias kitas antraštes, kurias sugalvoji pats. Tai įrankis prisiminti ir vėl surasti.

Šis įprotis labai senas, o ypač populiarus tapo nuo Renesanso. Anglijoje ir kitur tokią knygą pildė studentai, mokslininkai ir skaitytojai, norėję daug ką išsaugoti. Kai kurie žmonės ją pildė visą gyvenimą. Filosofas Johnas Locke’as net aprašė savo metodą, kaip tokią knygą tvarkyti ir sudaryti jos rodyklę, kad citatą rastum ir po daugelio metų.

Vėliau į jas pateko ir iškarpos, piešiniai bei džiovintos gėlės. Čia jau ima ryškėti linija skrapbuko link. Kas šiandien pildo journal su gražiais sakiniais iš knygų, iš esmės daro lygiai tą patį.

Album amicorum: draugystė ant popieriaus

Antrasis atskaitos taškas – album amicorum, lotyniškai „draugų knyga“. Vokiškai ji vadinama Stammbuch, senąja nyderlandų kalba – vriendenboek arba vrundboeck.

Šis paprotys atsirado apie XVI amžiaus vidurį, greičiausiai Vitenbergo universitete, Liuterio mieste. Studentai prašydavo savo mokytojų ir bendramokslių įrašyti į knygą parašą, citatą ar posakį. Iš pradžių tai darydavo tuščiuose Biblijos ar spausdintos knygos puslapiuose. Leidėjai pastebėjo poreikį ir ėmė spausdinti knygas su papildomais tuščiais puslapiais, o vėliau – mažas knygeles vien su tuščiais lapais.

Įrašas turėdavo pastovias dalis. Pasveikinimas, eilėraštis ar citata, vieta ir data, asmeninis šūkis ir rašančiojo vardas, dažnai su jo fakultetu ir gimtąja vieta. Daugelis įrašų baigdavosi formule, reiškiančia maždaug: parašiau tai, kad mane prisimintum.

Dažnai krenta į akis: tekstas paprastai būdavo dešinėje, o kairėje likdavo vietos vaizdui. Nupieštas šeimos herbas, plunksnos piešinys, karpinys, vėliau ir įklijuoti paveikslėliai. Kas nemokėjo piešti, XVIII amžiuje galėjo nusipirkti iš anksto atspausdintų lapelių su universitetinio miesto ar studentiško gyvenimo scenos graviūra. Vėlesniuose albumuose atsirado ir išsiuvinėtų apvadų, plaukų sruogų bei presuotų gėlių.

Studentai keliaudavo iš universiteto į universitetą ir pasiimdavo savo albumą. Taip jis tapo daugiau nei prisiminimu. Žinomo profesoriaus parašas veikė kaip rekomendacija kitame universitete – savotiškas rekomendacijų sąrašas dar iki tokio žodžio atsiradimo.

Paprotys buvo ypač stiprus vokiškai kalbančiuose kraštuose, Žemutinėse šalyse ir Skandinavijoje. Nyderlanduose taip pat išliko XVI amžiaus alba amicorum su įrašais nyderlandų, prancūzų ir lotynų kalbomis. Didelę jų kolekciją saugo Karališkoji biblioteka Hagoje.

Nuo draugų knygos iki poesiealbum

XVII amžiaus pabaigoje šis paprotys sunyko, bet XVIII ir XIX amžiuje sugrįžo, dabar jau ir tarp miestiečių bei moterų. Išpopuliarėjo atskiri lapai dėžutėje, kad vienu metu galėtų rašyti keli draugai. XIX amžiuje draugų knyga vis dažniau tapo jaunų moterų, o vėliau ir mergaičių dalyku.

Iš čia kilęs poesiealbum – nyderlandiškas eilėraščių albumas. Pavadinimas, kaip dažnai pasakojama, yra linksmas nesusipratimas. Pirmosios knygelės atkeliavo iš Vokietijos, ir ant jų viršelio buvo žodis Poesie, vokiškai „poezija“. Nyderlanduose jį tarė su tokiu oe kaip žodyje poes (katė), ir taip pavadinimas prigijo.

Šis modelis tau gal pažįstamas. Vaikas, dažniausiai mokyklinio amžiaus mergaitė, paskolina savo albumą giminėms, draugėms ir mokytojai. Dešinėje atsiranda eilėraštukas, dažnai nusirašytas iš kito albumo, su prierašu „atminimui nuo tavo draugės“. Kairėje – paveikslėlis, o raidės papuošiamos.

Poesiealbum taip pat pasakoja apie savo laiką. XIX amžiuje juose daugiausia skaitai pamokymų gyventi dorai ir dievobaimingai. Įsiskverbdavo ir politika, kaip XX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio vokiškuose albumuose. Vėliau tonas tapo laisvesnis ir žaismingesnis.

Blizgūs paveikslėliai ir Viktorijos laikų klijavimo knygos

Albumų paveikslėliai turi savo istoriją. XIX amžiuje spalvotoji litografija leido pigiai spausdinti ryškių spalvų paveikslėlius. Angelukai, gėlės, vaikai, gyvūnai, paukščiai, drugeliai. Juos spausdindavo ant lapų ir reljefiškai iškirsdavo, kad būtų lengva atskirti. Nyderlanduose jie vadinami glansplaatjes arba poesieplaatjes, Vokietijoje – Glanzbilder arba Oblaten, Danijoje – glansbilleder.

Viktorijos laikų damos ir vaikai juos rinko į klijavimo knygas kartu su reklaminėmis kortelėmis, atvirukais, iškarpomis iš laikraščių ir žurnalų, eilėraščiais ir receptais. Tokia knyga labai artima tam, ką dabar vadiname skrapbukingu: ne tik rašyti, bet ir karpyti, dėlioti ir klijuoti. Atsiradus fotografijai, joje pasirodė ir nuotraukos – iš pradžių draugų knygose, vėliau atskiruose albumuose.

Klijavimas tada buvo vargas su klijų indeliu ir teptuku. Todėl Markas Twainas, aistringas iškarpų rinkėjas, užpatentavo klijavimo knygą su klijais, jau užteptais ant puslapio, – juos tereikėjo sudrėkinti. Ji sulaukė komercinės sėkmės.

Grangerizing: knyga, išaugusi iš savo viršelių

Kiek primiršta atšaka – grangerizing, dar vadinamas papildomu iliustravimu. Jis pavadintas Jameso Grangerio, anglų dvasininko, XVIII amžiuje išleidusio biografinę Anglijos istoriją, vardu. Skaitytojai patys ieškojo aprašytų asmenų portretų ir įdėdavo juos į knygą.

Kolekcininkai pavertė tai sportu. Jie pirko spaudinius, portretus ir graviūras, kartais iškirpdavo juos iš kitų knygų ir liepdavo knygą perrišti su visa ta papildoma medžiaga. Taip vieno tomo knyga galėjo išaugti į kelių storų tomų seriją. Todėl tarp knygų mylėtojų tai turėjo blogą vardą: dėl vienos įklijuotos knygos kartais būdavo sunaikinamos kitos.

Principas atpažįstamas kiekvienam skrapbukeriui. Paimi tai, kas jau egzistuoja, ir paverti savu, pridėdamas vaizdų ir popieriaus. Altered book – esama knyga, kurią apklijuoji ir apipieši, kol ji tampa tavo journal, – yra jos šiuolaikinis giminaitis.

Kodėl šios knygos dabar tokios vertingos

Tai, kas kadaise buvo asmeninis suvenyras, dabar yra šaltinis istorikams. Album amicorum parodo, kas ką pažinojo, kur ir kada. Pagal jį gali sekti studento kelionę po Europą ir pamatyti, kuriuos profesorius jis aplankė.

Knygose matyti įvairių laikų rašysena ir tai, kaip žmonės rašė savo vardą, kai tai nebuvo oficialus dokumentas. Jos parodo, kokie poetai ir posakiai buvo madingi, kas žmonėms buvo svarbu ir ką jie manė apie draugystę. Uždraustų studentų draugijų pėdsakų kartais daugiausia randama būtent tokiuose albumuose, kartais užšifruotų.

Eilėraščių albumams ir klijavimo knygoms tai galioja mažesniu mastu. Jie parodo, kokius eilėraštukus vaikai vieni kitiems dovanojo, kokių paveikslėlių buvo galima nusipirkti ir kas tam tikru metu buvo laikoma įprasta. Todėl muziejai ir archyvai juos renka ir geriausia saugo kaip visumą, nes ir tvarka, ir sudėtis kai ką pasako.

Ką iš to gali pasiimti savo knygai

Šių pirmtakų grožis tas, kad jie parodo, kaip mažai iš tikrųjų pasikeitė. Žmonės visada norėjo išlaikyti tai, kas juos palietė, ir pasidalyti tuo su tais, kuriuos mylėjo.

• Užrašyk, kas, kur ir kada. Tai, kas tau savaime suprantama, po šimto metų bus pirmas dalykas, kurį kas nors norės sužinoti.
• Leisk kitiems rašyti tavo knygoje. Svečių knygos puslapis per gimtadienį yra mažas album amicorum.
• Rink ir žodžius. Puslapis su sakiniais iš tave palietusių knygų yra commonplace book.
• Gerai saugok savo seną eilėraščių albumą: sausai, tamsoje ir ne uždarame plastikiniame maišelyje ar PVC įmautėje.

Kas kada nors įrašė eilėraštuką į kieno nors albumą, stovi ilgoje eilėje. Ji prasidėjo nuo studento Vitenberge, paprašiusio savo profesoriaus posakio.