Kaip atsirado koliažas: nuo Picasso ir Braque iki Hannah Höch

Kai dienoraštyje užklijuoji laikraščio juostelę, kasos čekį ir iš žurnalo iškirptą gėlę vieną ant kitos, darai tai, kas daugiau nei prieš šimtą metų buvo laikoma maža revoliucija. Koliažas dabar toks įprastas, kad pamirštame, jog kažkas kadaise tai padarė pirmą kartą. Jo istorija stebėtinai įdomi, ir iš jos gali pasisemti keletą naudingų idėjų savo puslapiams.

Iš kur kilo žodis

Žodis „koliažas“ kilęs iš prancūzų kalbos. Veiksmažodis coller reiškia klijuoti, o colle – klijai. Taigi pats žodis tereiškia: kažkas suklijuota.

Menininkai, išpopuliarinę šią techniką, iš pradžių vartojo kitą terminą: papier collé, klijuotas popierius. Tik vėliau koliažu imta vadinti viską, kas priklijuojama prie pagrindo, nesvarbu, ar tai popierius, audinys, nuotraukos, ar smulkūs daiktai. Jei kūrinys aiškiai išsikiša į erdvę, labiau tinka žodis asambliažas.

Siurrealistas Max Ernst vėliau sausai pastebėjo, kad koliažą sukuria ne klijai. Tame yra tiesos. Svarbiausia ne klijavimas, o tai, kas nutinka, kai greta sudedi dalykus, kurie vienas prie kito nedera.

Karpyta ir klijuota jau šimtmečius

Picasso ir Braque dažnai vadinami koliažo išradėjais, tačiau karpymas ir klijavimas daug senesni. Japonų kaligrafai jau apie XII amžių rašė eilėraščius ant lapų, sudėtų iš plėšyto ir spalvoto popieriaus, kartais su auksu ir sidabru. Kinijoje susiformavo popieriaus karpymo menas.

Europoje žmonės šimtmečiais į albumus klijavo įvairiausius dalykus. XVIII amžiuje anglė Mary Delany, būdama septyniasdešimt dvejų, ėmė kurti botaninius „mozaikas“ iš mažyčių spalvoto popieriaus gabalėlių. Jų sukūrė beveik tūkstantį. XIX amžiuje Viktorijos laikų damos karpė nuotraukas ir klijavo jas į pieštas ar tapytas dekoracijas, dar dešimtmečiais anksčiau nei kubistai. O valentinų atvirukai, klijuotiniai albumai ir atminimų albumai buvo pilni iškirptų paveikslėlių.

Kodėl visa tai ilgai buvo laikoma namų rankdarbiais, o ne menu, dar aptarsime toliau.

Picasso ir Braque papier collé

1912 metais tapyboje kai kas nutiko. Pablo Picasso ir Georges Braque tuo metu glaudžiai bendradarbiavo kurdami kubizmą – tapybos būdą, kuris daiktus išskaido į plokštumas ir parodo juos iš kelių pusių vienu metu.

1912 metų pavasarį Picasso nutapė nedidelį natiurmortą, į kurį įklijavo vaškuotės gabalą su atspaustu pinto kėdės sėdynės raštu. Aplink ovalią drobę vietoj rėmo apjuosė virvę. Tikras tikrovės gabalėlis paveikslo viduryje – tai buvo naujiena.

Vėliau tais pačiais metais Braque parduotuvėje pamatė medieną imituojančius tapetus. Jis nusipirko ritinį, iškirpo gabalų ir priklijavo juos prie anglimi piešto vaisių dubens ir taurės piešinio. Tai laikoma pirmuoju papier collé. Picasso iškart užsidegė. Per kelis kitus mėnesius jie kartu sukūrė dešimtis tokių darbų, naudodami laikraščių puslapius, etiketes, natas, cigarečių popierių ir žaidimo kortas.

Kodėl tai buvo taip ypatinga? Dailininkas tikrovę visada imituodavo dažais. O dabar ant drobės atsirado tikras laikraščio gabalas su tikromis raidėmis. Laikraščio popierius vienu metu buvo ir kompozicijos plokštuma, pilkas lopinėlis, ir nuoroda į tos dienos naujienas. Šis žaismas tarp to, kas daiktas yra, ir to, ką jis vaizduoja, pavertė koliažą rimta meno forma.

Dada: karpymas kaip protestas

Per Pirmąjį pasaulinį karą Ciuriche susibūrė menininkų grupė, norėjusi išjuokti karą, miesčionišką tvarką ir patį meną. Jie pasivadino Dada. Viskas prasidėjo 1916 metais kabarete „Voltaire“. Hans Arp leido prisidėti atsitiktinumui: mėtydavo popieriaus skiauteles ir priklijuodavo jas ten, kur nukrito.

Dada greitai pasiekė Berlyną, ir ten koliažas tapo aštresnis. Menininkai karpė nuotraukas iš laikraščių ir žurnalų ir dėliojo jas į naujas, dažnai kartokas sąsajas. Tai pavadino fotomontažu. Berlyno dadaistai save laikė ne menininkais, o montuotojais: žmonėmis, kurie surenka į visumą tai, kas jau yra.

Hannah Höch: žirklės kaip aštrus peilis

Žinomiausia moteris tame rate – Hannah Höch (1889–1978). Kartu su Raoulu Hausmannu ji plėtojo fotomontažą ir laikoma viena iš jo išradėjų.

Jos garsiausio kūrinio pavadinimas pats yra koliažas: Schnitt mit dem Küchenmesser Dada durch die letzte Weimarer Bierbauchkulturepoche Deutschlands, apytiksliai „Dada virtuvinio peilio pjūvis per paskutinę Vokietijos Veimaro alaus pilvų kultūros epochą“. Tai didelis, margas kūrinys, pilnas iškirptų politikų, kariškių ir menininkų galvų, tarp kurių – mašinos, minios ir pavienės raidės.

Į akis krenta virtuvinis peilis. Höch sąmoningai pasirinko buitinį vaizdinį, be to, ji daug metų dirbo leidykloje, kur kūrė rankdarbių raštus moterų žurnalams. Ji karpė moterų žurnalus, madų paveikslėlius ir siuvinėjimo raštus ir dėjo juos greta galios ir technikos vaizdų. Taip ji parodė, kaip moterys vaizduojamos žiniasklaidoje, ir kėlė klausimų apie trečiojo dešimtmečio naująją moterį. Nepaisant talento, Dada judėjime ji sulaukė mažiau pripažinimo nei kolegos vyrai.

Kurt Schwitters ir Merz

Hanoveryje savaip dirbo Kurt Schwitters (1887–1948). Jis rinko tai, ką kiti išmesdavo: tramvajaus bilietus, etiketes, kartono gabalėlius, virvę, siūlus, sagas, pakuotes. Iš jų kūrė ramiai ir kruopščiai sukomponuotus koliažus, labiau poetiškus nei agresyvius.

Savo kūrybą jis vadino Merz. Žodis atsirado iš iškirptos banko reklamos, kurioje iš žodžio Kommerz liko tik šis gabalėlis. Schwittersui Merz tapo daugiau nei pavadinimu. Jis reiškė visą darbo būdą: medžiaga gali būti bet kas, o menininkas suteikia jai naują vietą.

Jis ėjo vis toliau. Savo namuose Hanoveryje daug metų statė Merzbau – koliažą, išaugusį į erdvę, per kurią buvo galima pereiti. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo prarastas ir dabar žinomas tik iš nuotraukų ir rekonstrukcijų.

Jei kuri junk journal iš čekių ir pakuočių, esi arčiau Schwitterso, nei galbūt manai.

Femmage: moterys ir koliažo tradicija

Aštuntajame dešimtmetyje dvi amerikiečių menininkės, Miriam Schapiro ir Melissa Meyer, iš naujo pažvelgė į šią istoriją. Jos klausė, kodėl koliažas menu pripažintas tik tada, kai jį ėmė kurti Picasso. Moterys karpė, klijavo, siuvinėjo, kolekcionavo ir siuvo jau šimtmečius. Jos siuvo kiltus iš audinių likučių, kūrė klijuotinius albumus, albumus, valentinų atvirukus ir puoštas dėžutes.

Schapiro ir Meyer šiai praktikai suteikė pavadinimą: femmage. Tai junginys iš femme, moteris, ir žodžių collage bei montage priesagos. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jos tai aprašė esė. Femmage jungia popierių ir vaizdą su buitinėmis medžiagomis, tokiomis kaip audinys, nėriniai, sagos ir dygsniai, o kasdienį gyvenimą paverčia ir tema, ir darbo būdu.

Kuo ši idėja tokia stipri: ji skraperę, kiltų siuvėją ir moterį su klijuotiniu albumu stato į vieną gretą su didžiaisiais vardais. Skirtumas niekada nebuvo technikoje, o tame, kam buvo leista kurti meną.

Nuo meno kūrinio iki dienoraščio

Po Antrojo pasaulinio karo koliažas paplito visur: popmene, pašto mene, knygų iliustracijose ir reklamoje. Atsiradus kompiuteriams, žodžiai „iškirpti“ ir „įklijuoti“ atsidūrė kiekviename meniu. Kartu rankų darbo koliažas išliko ir mene, ir už jo ribų.

Art journal ir junk journal – tiesioginiai visų šių srovių paveldėtojai. Dirbi su rastomis medžiagomis, kloji sluoksnius, paliekama matyti kraštus, derini vaizdą ir tekstą. Tik visa tai kabo ne ant muziejaus sienos, o yra knygoje, kurią atsiverti.

Ko gali pasimokyti iš šių menininkų

• Naudok tikrus daiktus. Bilietas, tapetų skiautė ar vokas pasako daugiau nei jų paveikslėlis. Picasso vaškuotės gabalas veikia todėl, kad jis tikras.
• Dėk greta priešybes. Höch derino buitį su politika, švelnumą su kietumu, ir tai darė jos kūrybą stiprią. Madų paveikslėlis šalia traukinio bilieto sukuria istoriją.
• Pažvelk į savo atliekas. Schwitters parodė, kad išmesta medžiaga turi išraiškos galią. Turėk dėžutę čekiams, etiketėms ir pakuotėms su gražiomis raidėmis.
• Palik matyti kraštus. Plėšyti ir grubiai kirpti kraštai rodo, kad kažkas priklijuota, ir būtent tame slypi žavesys.
• Naudok žodžius kaip vaizdą. Kubistų darbuose pavienės raidės ir laikraščio skiautės yra ir pilkos plokštumos, ir tekstas. Keli iškirpti žodžiai gali tapti tavo journaling.
• Pagalvok apie kontekstą. Vaizdo prasmė keičiasi priklausomai nuo to, kas šalia. Prieš klijuodama pirmiausia pastumdyk.
• Rimtai vertink savo tradiciją. Tai, ką tu darai prie stalo su žirklėmis ir klijais, moterys darė šimtmečius. Tai ne krapštinėjimasis, tai amatas.

Rytoj pabandyk sudėti greta tris dalykus, neturinčius nieko bendro: etiketę, nuotrauką, žodį iš laikraščio. Stumdyk, kol kas nors nutiks. Lygiai taip viskas prasidėjo ir 1912 metais.