Istorija ir prasmė

Skrapbukingas – tai prisiminimų saugojimas albume, kai nuotraukas, popieriaus skiautes ir tekstą sudedi į vieną papuoštą puslapį. Nuo įprasto nuotraukų albumo jis skiriasi istorija: šalia užrašai, kas nutiko, kas ten buvo ir kodėl tai buvo svarbu.

Puslapyje, kuris dar vadinamas layout, dažniausiai derini:

• vieną ar kelias nuotraukas
• fono popierių ir papuošimus (embellishments)
• pavadinimą ir journaling, t. y. tekstą prie nuotraukų
• kartais tikrus suvenyrus, pavyzdžiui, bilietą ar kvitą

Gali kurti ant popieriaus, skaitmeniniu būdu kompiuteryje arba derinti abu. Teisingo ar neteisingo būdo nėra.

Taip pat skaityk: Kas yra skrapbukingas ir kuri jo forma tinka tau

Skrapbukingas nėra šių laikų išradimas: žmonės jau šimtmečius klijuoja ir rašo prisiminimus į tuščias knygas. Renesanso laikais mokslininkai pildė užrašų knygas su citatomis ir įdomiais faktais, o studentai prašydavo draugų įrašo į album amicorum.

XIX amžiuje klijavimo albumai tapo tikrai populiarūs. Atsirado pigių spaudinių, pavyzdžiui, laikraščių ir spalvotų paveikslėlių, juos iškirpdavo ir įklijuodavo kartu su laiškais, eilėraščiais, o vėliau ir nuotraukomis.

Pomėgis, kokį pažįstame dabar, su nerūgščiu popieriumi, specialiais albumais ir atskiromis parduotuvėmis, atsirado praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose ir paskui atkeliavo į Europą.

Taip pat skaityk: Scrapbook istorija: nuo blizgių paveikslėlių iki žurnalų

Skrapbukingas atpalaiduoja, nes dirbi rankomis ir visą dėmesį skiri vienam dalykui. Karpymas, dėliojimas ir klijavimas gali veikti kaip meditacija: daug kas tada mažiau sukasi galvoje ir labiau būna akimirkoje.

Be to, jis veikia nuotaiką:

• prisimeni gražias akimirkas, ir tai dažnai sušildo
• užbaigi kažką, ką gali paimti į rankas, ir tai malonu
• rašymas apie tai, ką išgyvenai, gali padėti tai susidėlioti

Daug skrapbukininkų pastebi, kad labiausiai tai veikia, kai nesistengi visko daryti tobulai. Kai puslapis tampa privalomas, ramybė dingsta.

Taip pat skaityk: Kodėl scrapbookingas gali suteikti ramybės ir pasitenkinimo

Taip, būtent dabar. Tūkstančius nuotraukų telefone peržiūri retai, o albumas guli ant stalo ir pats atsiverčia.

Popierinė knyga turi kelis dalykus, kurių trūksta ekranui:

• ją gali laikyti rankose, vartyti ir žiūrėti kartu su kitais
• joje saugai tikrus daiktus, pavyzdžiui, įėjimo bilietą ar kieno nors ranka rašytą raštelį
• ji nepriklauso nuo programėlės, paskyros ar failo formato, kuris po dvidešimties metų galbūt nebeveiks

Skaitmeninis ir popierinis būdai vienas kito neatmeta. Daug skrapbukininkų pirmiausia skaitmeniniu būdu atsirenka geriausias nuotraukas ir albumui atsispausdina tik jas.

Taip pat skaityk: Skrapbukas, fotoknyga ar fotoalbumas: kas tinka tau

Žinomiausi pirmtakai yra commonplace book, album amicorum ir eilėraščių albumas.

• Commonplace book: užrašų knyga, į kurią rinkdavai citatas, eilėraščius, receptus ir įdomius faktus, surūšiuotus pagal temas.
• Album amicorum (vokiškai Stammbuch): XVI amžiaus draugų knyga, daugiausia studentų, į kurią draugai ir dėstytojai įrašydavo posakį, savo vardą, o kartais ir piešinį ar herbą.
• Eilėraščių albumas: vėlesnė, buitiškesnė jo versija su eilėraštukais ir blizgiais paveikslėliais.

Be to, XIX amžiuje žmonės klijuodavo iškarpas ir paveikslėlius į klijavimo albumus. Iš visų šių įpročių išaugo skrapbukas: knyga, kurioje sujungi tekstą, vaizdą ir prisiminimus.

Taip pat skaityk: Nuo commonplace book iki poesiealbum: skrapbukų pirmtakai

Taip, daugeliui tai gali padėti, nors tinka ne visiems. Kurdamas albumą apie žmogų, kurio netekai, skiri laiko pabūti su juo mintimis, o liūdesys įgyja formą, su kuria gali kažką daryti.

Skrapbukininkai dažnai pasakoja, kad jaučiasi lyg trumpam aplankytų tą žmogų. Be to, rezultatu gali pasidalyti su šeima, pavyzdžiui, po laidotuvių.

Keli patarimai:

• pradėk nuo mažo, nuo kelių tau brangių nuotraukų
• užrašyk prisiminimus, kol jie dar švieži
• drąsiai praleisk neryškias ar pasikartojančias nuotraukas
• padaryk pertrauką, jei tampa per sunku

Jei liūdesys vis tiek tave užlieja, ieškok paramos ir pas kitus žmones. Albumas pagalbos nepakeičia.

Taip pat skaityk: Scrapbookingas išgyvenant gedulą ir netektį

Kartais jis pasitelkiamas kaip pagalbinė priemonė, bet pats skrapbukingas nėra terapija. Vis dėlto jo dalys – kūrybinis darbas, prisiminimai ir rašymas – naudojamos teikiant pagalbą.

Keli pavyzdžiai:

• vyresniems žmonėms ir sergantiems demencija nuotraukos ir albumai padeda prisiminti ir pradėti pokalbį
• gedulo konsultavime prisiminimų knyga padeda susitaikyti su netektimi
• rašymas apie tai, ką išgyvenai, gali padėti sumažinti stresą ir susidėlioti jausmus

Tau pačiam tai gali būti tiesiog atpalaiduojantis pomėgis. Jei kamuoja prislėgta nuotaika, nerimas ar trauma, tai puikus specialisto pagalbos papildymas, bet ne pakaitalas.

Taip pat skaityk: Kodėl scrapbookingas gali suteikti ramybės ir pasitenkinimo

Koliažas kaip meno forma dažniausiai priskiriamas Georges’ui Braque’ui ir Pablo Picasso, kurie apie 1912 m. ėmė klijuoti popierių ir kitas medžiagas į savo kubistinius darbus. Braque’as ant piešinio užklijavo tapetų su medžio rievių raštu, o Picasso į natiurmortą įkomponavo gabalą klijuotės.

Tačiau klijavimas su popieriumi yra daug senesnis. Japonijoje kaligrafai jau šimtmečiais anksčiau klijuodavo popieriaus skiauteles ant savo eilėraščių pagrindo, o XVIII amžiuje anglė Mary Delany iš mažyčių popieriaus skiautelių sukūrė šimtus gėlių.

Žodis „koliažas“ kilęs iš prancūzų coller – klijuoti. Po kubistų šią techniką toliau plėtojo, be kitų, dadaistai, kūrę fotomontažus iš iškirptų nuotraukų.

Taip pat skaityk: Kaip atsirado koliažas: nuo Picasso ir Braque iki Hannah Höch

Markui Twainui klijavimas atrodė toks varginantis, kad jis pats sugalvojo klijavimo albumą ir 1873 m. gavo jam patentą. Puslapiai jau buvo padengti sauso klijų sluoksniu. Tereikėjo jį sudrėkinti ir priklijuoti iškarpą, maždaug kaip pašto ženklą.

Albumas buvo parduodamas įvairiais variantais ir tapo viena sėkmingiausių jo verslo idėjų. Tai rodo, kaip įprasta XIX amžiuje buvo saugoti laikraščių iškarpas ir paveikslėlius.

Šiandienos skrapbukininkams tai visų pirma įdomus faktas. Anų laikų klijai nebuvo nerūgštūs, todėl tokie seni klijavimo albumai blunka ir dažnai tampa trapūs.

Taip pat skaityk: Scrapbook istorija: nuo blizgių paveikslėlių iki žurnalų

Todėl, kad pirmą kartą atsirado daug gražių ir pigių spaudinių, kuriuos buvo verta saugoti. Dėl naujos spaudos technikos, chromolitografijos, pasirodė spalvingų paveikslėlių, atvirukų ir reklaminių paveikslėlių, ir juos masiškai karpė bei klijavo.

Be to, skaityti mokėjo vis daugiau žmonių, o laikraščiai ir žurnalai tapo prieinami. Tai, kas atrodė gražu ar svarbu, iškirpdavai: eilėraščius, straipsnius, receptus.

Klijavimo albumus ypač pildė moterys, kaip savotišką vaizdinį dienoraštį. Draugės mainydavosi paveikslėliais ir rodydavo viena kitai savo albumus. Blizgūs paveikslėliai, vėliau atsidūrę eilėraščių albumuose, kilę iš šios tradicijos. Atsiradus fotografijai, palaipsniui prisidėjo ir nuotraukos.

Taip pat skaityk: Scrapbook istorija: nuo blizgių paveikslėlių iki žurnalų

Tai įvyko praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose. Išaugo susidomėjimas genealogija ir šeimos istorija, o kartu stiprėjo suvokimas, kad nuotraukos įprastuose albumuose blunka ir gadinasi.

Įmonės ėmė pardavinėti nuotraukoms saugius albumus ir popierių, kartu aiškindamos, kaip sukurti gražų puslapį. Atsirado dirbtuvės, skrapbukingo parduotuvės, žurnalai ir susitikimai, kuriuose žmonės kartu kūrė savo albumus.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pomėgis paplito Europoje, taip pat Nyderlanduose ir Belgijoje. Vėliau prie jo prisidėjo skaitmeninis skrapbukingas, socialiniai tinklai ir naujos formos, pavyzdžiui, junk journals.

Taip pat skaityk: Scrapbook istorija: nuo blizgių paveikslėlių iki žurnalų

Ne, bet jis pasikeitė. Didysis bumas, kai kiekviename mieste buvo didelių skrapbukingo parduotuvių, praėjo, o kartu atsirado naujų formų: junk journals, pocket scrapbooking, kelionių dienoraščiai ir skaitmeninis ar hibridinis skrapbukingas.

Išlieka noras išsaugoti prisiminimus kažkame, ką gali vartyti. Būtent todėl, kad nuotraukos dabar daugiausia telefonuose, daug žmonių iš naujo atranda klijavimą.

Kiekvienam tai irgi vyksta bangomis. Daug skrapbukininkų turi laikotarpių, kai metų metus nieko nedaro, o paskui vis tiek vėl pradeda, dažnai kitu stiliumi ar mažesniu formatu nei anksčiau. Tai normalu.

Tai spręsti tau, o dauguma skrapbukininkų daro po truputį ir to, ir to. Didelė dalis yra visų pirma memory keeper: svarbiausia nuotraukos ir istorija, o papuošimai tik padeda jas parodyti.

Kiti kuria daugiausia dėl paties kūrimo. Jie dirba su dažais, antspaudais ir sluoksniais, o kartais net nenaudoja savo nuotraukų. Tai artima art journaling.

Naudingas klausimas sau: ar noriu, kad kas nors tai suprastų po trisdešimties metų? Tada vardai, datos ir keli sakiniai teksto svarbesni už dar vieną papuošimų sluoksnį. Jei tau rūpi šiandienos malonumas, viskas gali būti ir grynai kūrybiška.

Taip pat skaityk: Art journaling: kaip pradėti

Ne, nuo seno tai ir jauki bendra veikla. Jau XIX amžiuje draugės rodydavo viena kitai savo klijavimo albumus ir mainydavosi paveikslėliais.

Dabar kartu kurti gali įvairiai:

• per crop: popietę, vakarą ar savaitgalį, kai skrapbukininkai su savo priemonėmis kartu kuria puslapius
• namie su keliomis draugėmis arba su vaikais ar anūkais
• klube ar dirbtuvėse
• internete, dalydamasis darbais ir dalyvaudamas iššūkiuose

Kartu dirbant dažnai kyla naujų idėjų, ir užbaigi daugiau nei vienas. Be to, kuriant albumą apie šeimą patogu, kad kiti gali papildyti vardus ir istorijas.

Taip pat skaityk: Skrapbukingas kartu: cropai ir skrapbukingo popietės

Commonplace book – tai užrašų knyga, į kurią renki viską, kas, tavo manymu, verta dėmesio: citatas, eilėraščius, posakius, receptus, laiškus ir įdomius faktus. Ypač nuo Renesanso ji buvo populiari tarp mokslininkų, studentų ir rašytojų.

Skirtumas nuo dienoraščio: dienoraštis seka dienas ir pasakoja apie tai, ką jauti, o commonplace book surūšiuota pagal temas ir skirta, kad vėliau rastum, ko ieškai. Dažnai prie jos būdavo raktažodžiai ir rodyklė.

Ji laikoma vienu iš skrapbuko ir šiuolaikinio journal pirmtakų. Kas dabar pildo knygelę su mėgstamomis citatomis ar bullet journal su rinkinių sąrašais, iš esmės daro tą patį.

Taip pat skaityk: Nuo commonplace book iki poesiealbum: skrapbukų pirmtakai

Nusistovėjusio olandiško žodžio nėra; dauguma žmonių tiesiog sako scrapbooken arba scrappen. Arčiausiai yra senesnis žodis plakboek (klijavimo albumas), bet jis labiau primena sąsiuvinį su laikraščių iškarpomis ar paveikslėliais.

Scrapbook kilęs iš angliškų žodžių scrap – skiautė ar likutis – ir book. Taigi pažodžiui tai knyga su iškarpomis.

Ir kitos kalbos perėmė anglišką žodį. Profesiniai terminai, tokie kaip layout, journaling ir embellishments, olandų kalboje dažniausiai irgi vartojami angliškai.

Taip pat skaityk: Scrapbookingo terminai: nuo brads iki vellum

Skirtumas – medžiagose ir gylyje.

• Papier collé: darbas, sukurtas vien iš priklijuoto popieriaus. Terminas kilęs iš Braque’o ir Picasso kūrybos apie 1912 m.
• Koliažas: platesnė sąvoka, apimanti popierių ir kitas medžiagas, pavyzdžiui, audinį, nuotraukas, dažus ar piešinius. Dažniausiai jis lieka plokščias.
• Asambliažas: trimatis variantas, kuriame sujungiami tikri daiktai, pavyzdžiui, sagos, mediena ar metalas.

Skrapbuke ar journal sutiksi visus tris. Puslapis vien iš popieriaus sluoksnių yra papier collé, su nuotraukomis ir audiniu – koliažas, o kai tik priklijuoji storų daiktų, artėji prie asambliažo.

Taip pat skaityk: Kaip atsirado koliažas: nuo Picasso ir Braque iki Hannah Höch

Ne. Toks įvaizdis daugiausia kilęs iš pramonės, kuri nuo devintojo dešimtmečio pardavinėja albumus, popierių ir papuošimus, bet iš esmės tau reikia tik nuotraukų, popieriaus, klijų, žirklių ir rašiklio.

Anksčiau žmonės tiesiog klijuodavo tai, ką turėjo: laikraščių iškarpas, atvirukus, paveikslėlius ir laiškus. Tai veikia ir dabar. Junk journal netgi visas sukurtas iš to, ką kitaip išmestum.

Daug patyrusių skrapbukininkų įspėja apie spaudimą viską daryti teisingai su naujausiomis priemonėmis. Svarbi tavo istorija, o ne kolekcija. Vis dėlto nuotraukoms verta naudoti nerūgštų popierių ir nuotraukoms saugius klijus, kad albumas ilgai išliktų.

Taip pat skaityk: Skrapbukingas su mažu biudžetu

Dažnai taip, net jei atrodo netvarkingi. Senas klijavimo albumas parodo, kas žmogui buvo svarbu, kokie paveikslėliai buvo madingi ir kaip atrodė kasdienis gyvenimas. Kitur tai retai būna taip užrašyta.

Vis dėlto daug albumų prarandama, nes niekas jų nenori arba jie nepatogiai dideli ir trapūs.

Ką gali padaryti:

• palik albumą sveiką ir nieko iš jo neišimk
• laikyk jį tamsoje, sausai, ne palėpėje ar rūsyje
• nuskenuok arba nufotografuok puslapius, kad šeima galėtų juos peržiūrėti nesugadindama albumo
• užrašyk, ką žinai apie jo kūrėją

Kartais juo susidomi regiono archyvas ar paveldo įstaiga.

Taip pat skaityk: Kaip sukurti šeimos albumą iš senų nuotraukų ir dokumentų

Dažnai girdimas paaiškinimas – saugojimas suteikia atramą. Karo, ligos ar baimės laikotarpiais žmonės dažniau pildo dienoraščius ir klijavimo albumus, nes taip sutvarko kažką, kas šiaip nuo jų nepriklauso.

Skrapbukingas čia padeda keliais būdais:

• sutelki dėmesį į kažką mažą ir aprėpiamą
• žvelgi į tai, kas buvo gera ir kas išliko
• užfiksuoji, kas vyksta, ir ateičiai

Tai nėra taisyklė, bet galbūt atpažinsi tai savyje: įtemptu ar sunkiu laikotarpiu valanda karpymo ir klijavimo gali suteikti daug ramybės. Tada nebūtina, kad išeitų kažkas gražaus, svarbus pats kūrimas.

Taip pat skaityk: Kodėl scrapbookingas gali suteikti ramybės ir pasitenkinimo