Scrapbookingas išgyvenant gedulą ir netektį

Žmogaus ilgesio neišspręsi. Bet yra kai ką, ką gali daryti savo rankomis, su nuotraukomis iš batų dėžės ir atvirukais ant palangės. Daugeliui skraperių prisiminimų albumo kūrimas yra būdas likti arti. Ne tam, kad liūdesys išnyktų, o tam, kad jis rastų savo vietą.

Kodėl albumas gali padėti

Gedintis žmogus dažnai ieško, ką veikti. Knyga, sukurta iš asmeninių kažkieno daiktų, gali tapti tokiu ritualu. Daugelis mielai tai daro patys, ir tai ypač padeda, jei sunku rasti žodžių tam, ką jauti. Naudos gali būti ir vaikams: jie gali klijuoti ir rinktis, net jei kalbėti dar nepavyksta.

Daug skraperių pasakoja, kad kuriant liūdesys keičiasi. Žiūri į nuotrauką, ir sugrįžta istorijos, lyg maži filmukai galvoje. Kartais tai labiau primena apsilankymą nei atsisveikinimą. Tai neįvyksta pirmą dieną ir ne visiems.

Tinkamo momento pradėti nėra. Vieni per kelias savaites sukuria knygelę šeimai, kiti nuotraukas iš stalčiaus išsitraukia tik po metų ar dar vėliau. Pradėk, kai pajusi, kad to nori, o ne todėl, kad taip reikėtų. Ir drąsiai padaryk pertrauką, jei kurią popietę būna per sunku. Albumas palauks.

Pirmiausia surink, tik tada klijuok

Viskas prasideda ne nuo popieriaus, o nuo stalo, pilno daiktų. Sudėk kartu viską, ką randi: atspaudus, skaidres, nuotraukas telefonuose, laiškus, atviruką su ranka rašytu tekstu, čekį iš paskutinės išvykos. Nieko rinktis dar nereikia.

Jei gali, daryk tai kartu su šeima. Brolis dar prisimena, kaip praėjo tos vienos atostogos, teta turi senų nuotraukų, kurių tu niekada nematei. Kai nuotraukas žiūrite kartu, papildote vieni kitų istorijas. Užsirašyk jas iškart, kad ir ant voko. Detalės išblėsta greičiau, nei manai.

Keli dalykai, kurie padeda rūšiuoti:

• Sudėliok nuotraukas į krūveles pagal laikotarpį ar temą, pavyzdžiui, senesni laikai, namai, sodas, atostogos, anūkai.
• Paprašyk šeimos narių skaitmenines nuotraukas ir skenuotus vaizdus sudėti į vieną aplanką, kad niekas nedingtų.
• Senas skaidres, vaizdo įrašus ar garso kasetes atiduok suskaitmeninti. Vėl išgirsti balsą ar juoką gali daug reikšti, be to, taip kiekvienas gali gauti kopiją.
• Jei nuotrauka turi tik vieną atspaudą, dirbk su kopija. Tada nebijosi kirpti ir nejausi kaltės, o originalas liks saugus.

Kai krūvelės sudėliotos, dažnai savaime pamatai, kokią istoriją nori papasakoti. Visą gyvenimą apimančią laiko juostą arba, priešingai, knygelę apie tai, ką žmogus mylėjo, pavyzdžiui, jūrą, daržą ar važinėjimą dviračiu. Aiški idėja prieš pradedant padeda nepasiklysti šimtuose nuotraukų.

Neryškios, pasikartojančios ir nepavykusios nuotraukos

Įprastame albume taisyklė paprasta: neryškias ir pasikartojančias nuotraukas praleisk, rinkis geriausias. Gedulo albume viskas kitaip. Neryški nuotrauka gali būti vienintelė, kurioje žmogus šypsosi taip, kaip šypsodavosi visada. Tokios neišmesi.

Keli klausimai, padedantys apsispręsti:

• Ar tai vienintelė šios akimirkos ar šio žmogaus nuotrauka? Tada ją pasilik, kad ir kokia kreiva ar neryški ji būtų.
• Penkios nuotraukos labai panašios? Puslapiui išsirink ryškiausią, o kitas laikyk dėžėje ar aplanke.
• Nuotraukoje daugiausia matyti nugara, petys ar stalo kraštas? Mažame atspaude ar kaip fonas ji vis tiek gali rasti vietą.

Neryški nuotrauka mažiau krinta į akis, jei ją atspausdini mažesnę. Ją taip pat gali įdėti į vokelį ar paslėpti po atvartu, kaip kažką, ką pamatai tik ieškodamas. Tai, kas nepateko į albumą, nedingo. Tai tiesiog guli kitur.

Užuojautos atvirukai, laiškai ir kiti prisiminimai

Po mirties atkeliauja atvirukų, laiškų, gedulo pranešimas, laidotuvių apeigų lapelis ar atminimo paveikslėlis, galbūt juostelė nuo gėlių puokštės. Gali įdėti ir paties žmogaus daiktų: jo ranka rašytą pirkinių sąrašą, receptą, atviruką, kurį jis kadaise tau atsiuntė.

Geriau šių dalykų neklijuok. Naudok vokelius, įmaunamas kišenėles ar nuotraukų kampučius, kad atviruką vėliau dar galėtum atversti ir perskaityti. Albume su atvartais, kišenėlėmis ir išskleidžiamais puslapiais tam daug vietos. Storiems daiktams skirta kišenėlė; neversk albumo užsidaryti per jėgą.

Atsargiai su čekiais ir bilietais ant terminio popieriaus: tekstas laikui bėgant išblunka. Nufotografuok ar nuskenuok juos, kol dar įskaitomi. Tas pats galioja viskam, kas trapu, pavyzdžiui, džiovintai gėlytei iš laidotuvių. Tada puslapyje gali naudoti kopiją, o originalą laikyti atskirai.

Atvirukų dažnai būna daugiau, nei telpa. Išsirink kelis, kurie tave palietė, o kitus surišk ir laikyk dėžėje. Į puslapį gali perkelti ir vieną sakinį iš atviruko, perrašytą savo ranka.

Rašymas, kai sunku

Daugeliui rašymas yra sunkiausia dalis. Su nuotraukomis dar šiaip taip, bet ką prie jų parašyti? Pradėk nuo mažo. Vardo, metų ir vietos jau užtenka, kad vėliau nuotrauką būtų galima atpažinti.

Jei nori pasakyti daugiau, bet gražiais sakiniais nesiseka, išbandyk vieną iš šių formų:

• Sąrašas. Ką jis visada sakydavo, kas būdavo jo švarko kišenėje, iš ko ji juokdavosi garsiausiai.
• Prisiminimas trimis sakiniais: kur tai buvo, kas nutiko, ką jautei.
• Puslapis vien su tekstu, be nuotraukos. Būtent tokie puslapiai vėliau dažnai tampa gražiausi.
• Laiškas tam, kurio nebėra.
• Tekstas kito žmogaus balsu: ką jis pasakytų, pamatęs šią nuotrauką. Kai kurie skraperiai taip rašo apie augintinį, kurio nebėra, ir tai juos guodžia.

Jei kas nors per daug asmeniška, kad matytų visi, užrašyk tai ant kortelės, kuri pasislepia voke ar po atvartu. Tai yra knygoje, bet ne atvirai ant stalo. Ir drąsiai rašyk ranka, net jei tavo rašysena tau neatrodo graži. Būtent ta rašysena vėliau tampa ypatinga.

Albumas, kurį šeima galės saugoti

Prisiminimų albumas dažnai imamas į rankas, vartomas ir perduodamas kitiems. Turėk tai omenyje. Rami, tvirta viršelis ištveria ilgiau nei viršelis, nukabinėtas atskiromis dekoracijomis. Viduje gali parodyti daugiau, bet pasirūpink, kad niekas greitai nenulūžtų ir neužkliūtų.

Naudok nuotraukoms skirtas medžiagas: rūgščių neturintį popierių ir nuotraukoms saugius klijus ar kampučius. Tada nuotraukos ir atvirukai mažiau blunka. Puslapių įmautės saugo lapus nuo pirštų ir išsiliejusių gėrimų.

Albumo nori keli žmonės? Nebūtina, kad kiekvienas gautų unikalią rankų darbo knygą. Kelios galimybės:

• Sukurk vieną popierinį albumą, o broliams, seserims ir anūkams iš skenuotų vaizdų atspausdink fotoknygą.
• Kiekvienam padaryk mažą knygelę ar skardinę dėžutę su sauja nuotraukų, o didįjį albumą pasilik sau.
• Skaitmenines nuotraukas, skenuotus vaizdus ir įrašus sudėk ten, kur prieiti galėtų visa šeima.

Nuskenuotą albumą taip pat gali privačiai laikyti Scrappd ir bendrinti su kuo nori, kad toli gyvenantys artimieji galėtų jį pavartyti.

Neskubėk

Gedulo albumo nebūtina baigti per mėnesį. Daug skraperių prie jo grįžta su pertraukomis, kartais metų metus. Palik tuščių puslapių nuotraukoms, kurios dar išnirs vėliau, ar istorijoms, kurias išgirsi tik per kokį gimtadienį.

O jei nenori to daryti vienas, pakviesk ką nors klijuoti kartu. Prie bendro stalo, su puodeliu kavos ir krūvele nuotraukų, istorijos ateina savaime.