Scrapbook istorija: nuo blizgių paveikslėlių iki žurnalų

Kas šiandien klijuoja puslapį su nuotraukomis, atviruke ir keliomis eilutėmis teksto, daro tai, ką žmonės daro jau šimtmečius. Pasikeitė tik medžiagos. Scrapbook istorija ilga ir margai sujaukta: joje daug iškarpų, paveikslėlių, klijų indelių ir vienas garsus rašytojas, kuris nekentė klijavimo.

Iš kur kilo žodis

Angliškai scrap reiškia skiautę, likutį, tai, kas lieka. Taigi scrapbook pažodžiui yra knyga su skiautėmis: laikraščių iškarpomis, eilėraščiais, laiškais, paveikslėliais. Nyderlandų kalboje toks albumas tiesiog vadintas plakboek, klijavimo knyga.

XIX amžiuje žodis scraps įgavo antrą reikšmę. Taip vadinti iškirsti, blizgiai atspausdinti paveikslėliai, kuriuos galėjai nusipirkti po vieną: angeliukai, gėlės, vaikų galvutės, gyvūnai. Nyderlanduose jie žinomi kaip glansplaatjes arba poëzieplaatjes. Tada scrapbook dažnai būdavo knyga, pilna tokių paveikslėlių.

Anglijoje pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais šis žodis jau buvo toks įprastas, kad pasirodė knygų ir žurnalų su scrapbook pavadinime, su patarimais, kaip rinkti ir tvarkyti savo skiautes.

Pirmtakai

Idėja senesnė už patį žodį. Išradus spaudą, raštingi žmonės staiga ėmė matyti kur kas daugiau spaudinių. Kad nepasimestų, gražias ištraukas, receptus ir citatas jie persirašydavo į commonplace book, savotišką asmeninę užrašų knygą. Šiaurės Europos studentai duodavo draugams ir dėstytojams rašyti ir piešti draugystės albume – tolimame poezijos albumo protėvyje. Šeimos gimimus ir vestuves užrašydavo tuščiuose šeimos Biblijos puslapiuose.

Antroje XVIII amžiaus pusėje Anglijoje pasirodė Jameso Grangerio istorijos knyga su tuščiais puslapiais, kad skaitytojas galėtų pats įsiklijuoti graviūrų. Taip papildytos knygos imtos vadinti „grangerizuotomis“. Tai irgi žingsnelis scrapbook link: spausdinta knyga, kurią užbaigi pats.

Viktorijos laikų albumai ir blizgūs paveikslėliai

Didysis klestėjimas atėjo XIX amžiuje, karalienės Viktorijos laikais. Tai lėmė du dalykai: popierius atpigo, o atsirado nauja spaudos technika – chromolitografija. Ja pirmą kartą buvo galima dideliais kiekiais spausdinti spalvingus paveikslėlius. Sveikinimo atvirukai, reklaminės kortelės, cigarų žiedai ir etiketės staiga tapo nuostabūs, ir žmonėms buvo gaila juos išmesti.

Tie spalvoti paveikslėliai atsidurdavo albumuose šalia laikraščių iškarpų, eilėraščių, džiovintų gėlių, audinio skiaučių ir ranka rašytų užrašų. Daugiausia juos kūrė moterys ir vaikai. Apie 1880-uosius blizgių paveikslėlių klijavimas tarp vaikų buvo tikras vajus. Mergaitės savo knygose net statydavo ištisus popierinius namus: kambarius su baldais ir žmonėmis, iškirptais iš žurnalų ir reklamų.

Albumus pildė ir žinomi rašytojai. Lucy Maud Montgomery, knygos „Anė iš Žaliastogių“ autorė, į juos klijuodavo iškarpas, atvirukus, audinio skiautes ir džiovintas gėles. Tokia knyga nebuvo dienoraštis su paslaptimis, o rinkinys to, kas žmogui atrodė gražu ar svarbu. Ji buvo skirta rodyti kitiems.

Markas Tvenas ir jo savaime lipnus scrapbook

Vienas žinomiausių klijuotojų buvo Markas Tvenas, „Tomo Sojerio“ autorius. Visą gyvenimą jis klijavo iškarpas į knygas, bet vargo su klijais negalėjo pakęsti. Klijų niekada nebūdavo, kai jų reikia, arba jie būdavo išdžiūvę, arba nuo jų išsiliedavo laikraščio iškarpos rašalas.

Tad jis sugalvojo kai ką geresnio. 1873 m. jis gavo patentą albumui, kurio puslapiai jau buvo padengti gumos sluoksniu, dažnai siauromis juostomis, kaip tik laikraščio skilties pločio. Gumą truputį sudrėkindavai, uždėdavai iškarpą – ir viskas. Jis juokavo, kad jo albumas žmones išgelbėjo nuo daugybės keiksmų.

Albumas sulaukė didelės sėkmės ir buvo parduodamas daugelį metų. Biografų teigimu, iš visų Tveno išradimų tik šis jam iš tiesų atnešė pinigų. Tai rodo, kad klijavimas jau tada buvo masinis hobis.

Kodėl vėliau albumai išnyko

XIX amžiaus pabaigoje rinkoje atsirado patogus fotoaparatas. Pirmą kartą paprasta šeima galėjo pati fotografuoti. Išpopuliarėjo nuotraukų albumas, ir tai pakeitė klijavimo knygą. Nuotraukos užėmė puslapius, o laiškai, atvirukai ir iškarpos nukeliavo į dėžes.

XX amžiuje gausiai puoštas albumas vis labiau ėjo iš mados. Liko daugiausia paprastas nuotraukų albumas. Kai kurie žmonės net laikė savo senus albumus menkaverčiais ir juos išmetė. Klijuota vis dar buvo, bet namie, tyliai, be parduotuvių ar žurnalų aplinkui.

Sugrįžimas apie 1980-uosius

Lūžis prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Valstijose, augant susidomėjimui genealogija. Žmonės norėjo užfiksuoti savo šeimos istoriją su nuotraukomis ir pasakojimais. Apie 1980-uosius dėmesį patraukė viena moteris iš Jutos su dešimtimis pačios sukurtų šeimos albumų, kuriuose ji derino nuotraukas su tekstu ir puošyba. Ji atidarė parduotuvę, skirtą būtent tokiems albumams, ir idėja prigijo.

Devintajame dešimtmetyje atsirado įmonių, kurios albumus ir priemones pardavinėjo per namų demonstracijas, kur dar išmokdavai, kaip sukurti puslapį. Svarbus buvo suvokimas, kad pigus popierius ir klijai gadina nuotraukas. Nerūgštus popierius, saugūs klijai ir neblunkantys rašikliai tapo nauju standartu, kaip ir kvadratinis 30,5 × 30,5 cm (12 × 12 colių) formatas.

Dešimtojo dešimtmečio industrija

Dešimtajame dešimtmetyje scrapbooking Amerikoje tapo vienu sparčiausiai augančių hobių. Atsirado žurnalų, specializuotų parduotuvių, mugių ir begalė naujų produktų: dizaino popierius, lipdukai, antspaudai, embellishments (smulkios dekoracijos, pavyzdžiui, sagutės ir brads). Skraperiai rinkdavosi į crops: vakarus ar savaitgalius, kai prie stalo, pilno priemonių, klijuodavote kartu.

Per tas parduotuves, žurnalus, o vėliau internetą hobis atkeliavo į Europą, taip pat į Nyderlandus ir Belgiją. Todėl iki šiol vartojame tiek daug angliškų žodžių. Po didžiojo bumo parduotuvėse aprimo ir nemažai specializuotų parduotuvių vėl užsidarė, bet pats hobis išliko.

Nuo skaitmeninio iki žurnalų

Su skaitmeniniu fotoaparatu atsirado ir skaitmeninis scrapbook: puslapiai, kuriuos kuri kompiuteriu su skaitmeniniu popieriumi ir puošyba, o paskui atsispausdini. Kartu atsirado interneto forumų ir tinklaraščių, kur skraperiai rodė savo darbus ir kvietė vieni kitus į iššūkius su sketches ir temomis.

Su socialiniais tinklais, tokiais kaip Pinterest ir Instagram, viskas vėl pasikeitė. Atsirado naujų formų, artimų senajam albumui: junk journal iš popieriaus likučių, art journal ir bullet journal. Daug žmonių klijavimą atrado per papuoštą planuoklį, o ne per nuotraukų albumą. Tam tikra prasme hobis taip grįžo prie savo ištakų: knyga, pilna skiaučių, paveikslėlių ir savų žodžių.

Kodėl istorikai ilgai nepaisė scrapbook

Ilgai scrapbook nebuvo vertinami rimtai. Jie laikyti moterų ir vaikų laisvalaikio užsiėmimu, sukurtu iš vienkartinių spaudinių: atvirukų, reklamų, iškarpų. Archyvai irgi nelabai žinojo, ką su jais daryti. Albumą sunku išsaugoti: trapus popierius, sumaišytos įvairios medžiagos, klijai, kurie atšoka ar keičia spalvą, ir išsipūtę nugarėlės. Be to, jie netelpa į jokį stalčiuką: ne laiškas, ne knyga, ne nuotraukų rinkinys.

Šis požiūris pasikeitė. Istorikai, bibliotekininkai ir restauratoriai dabar mato, kad albumai parodo tai, ko trūksta oficialiuose šaltiniuose: kaip gyveno paprasti žmonės, kas jiems atrodė gražu, kokius spektaklius jie lankė ir ką mylėjo. Vardai ir datos nuotraukų kitoje pusėje padeda tirti genealogiją, o gatvės nuotrauka parodo, kaip ji atrodė prieš ją išasfaltuojant. Ką nors pasako ir tokios knygos tvarka bei sudėtis, todėl muziejai mieliausiai jas saugo kaip visumą.

Ką tai reiškia tavo knygai

Knyga, kurią kuri dabar, po šimto metų pati bus istorijos dalelė. Padeda keli dalykai:

• Klijuok ne tik nuotraukas, bet ir tikrus daiktus: bilietą, gimimo atviruką, kvietimą.
• Užrašyk, kas, kas vyksta, kur ir kada. Nuotrauka be vardų kitai kartai yra mįslė.
• Rašyk ranka. Vėliau anūkai atpažins tavo rašyseną ir kituose popieriuose.
• Rinkis medžiagas, kurios ilgai išlieka, kad tavo puslapiai nesunyktų kaip daugelis senų albumų.

Jei nori būti tikra, kad knyga nepradings, dar ją ir nuskenuok. Tada ji išliks, net jei popierius kada nors neatlaikys.