Kodėl scrapbookingas gali suteikti ramybės ir pasitenkinimo

Jei kada nors praleidai popietę prie stalo su nuotraukų krūvele, žirklėmis ir klijų indeliu, tą jausmą pažįsti. Laikas prabėga nepastebimai, telefonas guli kažkur kitur, o pabaigoje daugelis jaučiasi ramesni nei pradėdami. Scrapbookingas ir žurnalų pildymas susiję su keliais dalykais, kurie daugeliui patinka: daryti ką nors rankomis, prisiminti, ką išgyvenai, ir sudėti mintis ant popieriaus.

Toliau perskaitysi, kas žinoma apie rankdarbius ir savijautą, ką duoda puslapio kūrimas iš savo prisiminimų ir kaip išlaikyti, kad tai ramintų.

Kas žinoma apie rankdarbius ir savijautą

Kūrybinė veikla jau seniai siejama su atsipalaidavimu. Dailės terapija, kai žmonės dirba su vaizdais ir medžiagomis, o ne vien kalbasi, yra pripažinta profesija. Prisiminimų knygos su nuotraukomis ir daiktais kartais naudojamos ir priežiūros srityje, pavyzdžiui, gedint ar dirbant su žmonėmis, sergančiais demencija, – jos gali padėti atgaivinti prisiminimus.

Kūrybinės veiklos tyrimai dažnai rodo, kad žmonės jaučiasi ramesni ir geriau. Tačiau tyrimų pobūdis ir apimtis labai skiriasi, ir jie neįrodo, kad scrapbookingas išgydo negalavimus. Todėl būk atsargus su tvirtais pažadais. Ką galima pasakyti: daugybė skraperių įvairiausiose šalyse tai jaučia kaip raminančią veiklą.

Kodėl tai gali raminti? Prisideda keli dalykai:

• Dėmesys sutelktas į vieną dalyką. Išmatuoti popierių, apkirpti nuotrauką, išsirinkti spalvą: tam reikia būtent tiek susikaupimo, kad mintys trumpam pailsėtų.
• Rankos užimtos. Kirpimas, plėšymas ir klijavimas – tai ramūs, pasikartojantys judesiai.
• Kai ką užbaigi. Baigtas puslapis dažnai teikia daugiau pasitenkinimo nei vakaras, praleistas naršant telefone.
• Nėra teisingo ar neteisingo. Tau nereikia mokėti piešti; svarbiausia – tavo istorija.

Kai kurie skraperiai tai vadina sąmoningumo (mindfulness) forma. Etiketės klijuoti nebūtina, bet panašu: tavo dėmesys čia ir dabar, prie popieriaus priešais tave.

Įamžinti prisiminimus ir į juos sugrįžti

Nuotrauka telefone greitai padaroma ir greitai pamirštama. Nuotrauką, kurią išsirenki, atsispausdini ir kuriai randi vietą puslapyje, išgyveni iš naujo. Pagalvoji, kas nutiko, kas buvo šalia ir ką jautei. Toks prisiminimas padeda jam išlikti gyvam.

Daugelis skraperių pastebi, kad puslapis sukelia daugiau nei vien vaizdas. Muziejaus bilietas, servetėlė iš restorano ar pakeliui pakeltas lapelis sugrąžina nuotaiką, kurios nuotrauka nepagauna. Atsivertęs tokią knygą po daugelio metų staiga vėl atsiduri toje gatvėje ar tame paplūdimyje.

Yra ir pusė, siekianti toliau nei tu pats. Scrapbookas – tai kasdienio gyvenimo dalelė, kurią perduodi kitiems. Todėl drąsiai rašyk savo ranka: kas skaitys vėliau, atpažins tavo raštą. Ir saugok ne tik didžiąsias akimirkas. Būtent paprastas dienas vėliau dažnai smagiausia perskaityti.

Beje, įamžinti nebūtina vien gražių dalykų. Puslapis apie sunkų laikotarpį, pavyzdžiui, ligą ar metą, kai tavo vaikas daug būdavo namie, gali būti toks pat vertingas. Kartais puslapis mažiau kalba apie nuotrauką ir daugiau apie jausmą, su kuriuo jį kūrei.

Žurnalo pildymas galvai išvalyti

Rašymas – vienas paprasčiausių būdų iškelti lauk tai, kas sukasi galvoje. Daugelis pastebi, kad vos tai atsiduria ant popieriaus, gali į tai pažvelgti iš šalies, o ne būti viduje. Tai suteikia atstumo, o kartais ir aiškumo.

Tam nereikia būti rašytoju. Rašyba, sakinių sandara ir gražios frazės nesvarbu; niekas kitas to neskaitys. Rašyk taip, kaip kalbi. Kelių minučių kelis kartus per savaitę jau užtenka, kad suprastum, ar tau tai ką nors duoda.

Nežinai, nuo ko pradėti? Pabandyk vieną iš šių klausimų:

• Ką dabar jaučiu ir kodėl?
• Už ką šiandien esu dėkingas?
• Kas mane jau kurį laiką slegia?
• Ko šią savaitę labiausiai nenoriu pamiršti?

O jei tavo žurnalas staiga prisipildo liūdesio? Taip nutinka daugeliui, pavyzdžiui, po išsiskyrimo ar netekties. Tai nieko blogo. Žurnalas gali būti nuoširdus, o kas vėliau jį pavartys, dažnai pamato, kiek toli nuėjo.

Nenori tų sunkių minčių tarp savo gražių puslapių? Tada užrašyk jas ant atskiro lapo. Kai kurie paskui jį suplėšo į skiautes, ir jiems tai palengvina. Kiti užrašo tik trumpą sakinį, pavyzdžiui, „tai jau praeityje“, o visa kita palieka už knygos ribų. Rinkis tai, kas tau tinka. Beje, linksmas lipdukas ar juostelė washi tape (dekoratyvinės popierinės juostos) ant sunkaus puslapio gali padėti jį šiek tiek palengvinti.

Ekrano laiką iškeisti į popierių

Telefone saugai tūkstančius nuotraukų, bet retai jas peržiūri. Be to, visa, kas išsaugoma automatiškai, greitai tampa mažiau tavo. To, ką savo rankomis iškirpai ir priklijavai, negali taip paprastai pakeisti ar ištrinti. Tai lieka toks, koks buvo, ir tai suteikia kitokios vertės.

Vakaras su scrapbooku – tai ir vakaras be ekrano. Jokių pranešimų, jokio begalinio kitų žmonių gyvenimo srauto. Drąsiai palik telefoną kitame kambaryje arba naudok jį tik nuotraukoms išsirinkti prieš spausdinant.

Tai nereiškia, kad skaitmeninis būdas uždraustas. Daugelis skraperių juos derina: susitvarko nuotraukas kompiuteryje, o paskui toliau dirba su popieriumi. Svarbiausia, kad pats kūrimas taptų ramia akimirka.

Ar tai terapija?

Ne, ne gydymo prasme. Scrapbookingas gali padėti atsipalaiduoti, sudėlioti mintis ir suteikti prisiminimams vietą. Daugeliui tai būdas išsikrauti, o kartais ir būdas susidoroti su liūdesiu. Bet tai nėra gydymas ir tai nepakeičia šeimos gydytojo, psichologo ar terapeuto pagalbos. Jei ilgą laiką jauti prislėgtumą, nerimą ar stresą, kreipkis profesionalios pagalbos.

Vis dėlto tai gali būti puikus papildymas. Yra grupių su vadovu, pavyzdžiui, ligoninėse ar atvirose bendruomenės erdvėse, kur žmonės kartu pildo žurnalus ar kuria koliažus. Ten susijungia pokalbis ir rankdarbiai. Jei jau gydaisi, aptark su savo specialistu, ar žurnalas tau galėtų padėti.

Pastebi, kad puslapio kūrimas tave priešingai daro neramų ar prislėgtą, pavyzdžiui, nes seni prisiminimai sujudina per daug? Žiūrėk į tai rimtai. Atidėk trumpam, pasikalbėk su žmogumi, kuriuo pasitiki, ir ieškok pagalbos, jei tai nepraeina.

Kaip išlaikyti, kad tai ramintų

Pomėgio, kuris tau naudingas, pavojus – kad jis tampa prievole. Matai nuostabius kitų puslapius, su savo albumu atsilieki keliais mėnesiais, ir staiga tai atrodo kaip namų darbai. Padeda keli dalykai:

• Pradėk nuo mažo. Su popieriumi, žirklėmis, klijais ir keliomis nuotraukomis nueisi labai toli. Daugiau priemonių atsiras vėliau, kai žinosi, kas tau patinka.
• Skirk tam nuolatinę vietą ir laiką. Ramus kampelis ir, pavyzdžiui, vienas pastovus vakaras per savaitę paverčia tai įpročiu, kurio lauki.
• Paleisk atsilikimą. Nebūtina dirbti chronologiškai. Pradėk nuo nuotraukų, kurios tave dabar labiausiai jaudina.
• Nelygink. Kitų puslapiai – įkvėpimas, o ne matas. Gali perimti idėją ir padaryti ją savo.
• Sustok, kai nebėra smagu. Pusė puslapio gali palaukti ir savaitę.
• Pabandyk kartu. Su drauge, savo vaiku ar skraperių grupe prie vieno stalo jauku, ir mokotės vieni iš kitų.

Ir svarbiausia: nebūtina, kad būtų gražu. Kreivai priklijuota nuotrauka, dėmė ar išbrauktas žodis yra rankomis kurtos knygos dalis. Svarbu tai, kad tau buvo malonu ir kad prisiminimas išliks.