Kas yra sename nuotraukoje ir kada ji padaryta

Visi žino tą dėžę. Nuotraukos, kuriose žmonės dėvi išeiginius drabužius, vestuvės prie bažnyčios, berniukas ant triratuko. Niekas niekada nieko neužrašė kitoje pusėje, nes tada visi dar žinojo. Kas jose yra ir kada jos padarytos, dažnai vis tiek galima išsiaiškinti. Tam reikia šiek tiek sekimo, didinamojo stiklo ir ypač žmonių, kurie dar prisimena.

Pradėk nuo šeimos ir pradėk dabar

Geriausias šaltinis yra ne archyve, o prie virtuvės stalo. Dėdės, tetos, sena kaimynė: jie atpažįsta veidus, namus ir progas, kurių tu nežinai. Šios žinios išnyksta kartu su jais, ir tai vyksta greičiau, nei manai.

Keli dalykai palengvina tokį pokalbį:

• Pasiimk nedidelę krūvelę, dešimt ar dvidešimt nuotraukų, ne visą dėžę.
• Rodyk nuotraukas popieriuje arba planšetėje, kurioje gali priartinti vaizdą. Vyresni žmonės dažnai atpažįsta ką nors tik tada, kai veidas matyti dideliame vaizde.
• Užduok atvirus klausimus. Ne tik kas čia, bet ir: kur tai buvo, kas buvo švenčiama, kas galėjo padaryti šią nuotrauką?
• Viską iškart užsirašyk, net jei tai neaišku. „Tikriausiai teta Riek, gal jos sesuo“ yra daugiau nei nieko.
• Įrašyk pokalbį, jei visi sutinka. Pasakojimai, kurie išnyra tarp kitko, vėliau dažnai būna vertingiausi.

Klausk ir skirtingų giminaičių atskirai. Vienas žino vardus, kitas – kur stovėjo namas. Jei jie vienas kitam prieštarauja, užsirašyk abi versijas.

Skaičiuok pagal gimimo metus

Jei žinai, kas yra nuotraukoje, dažnai jau turi laikotarpį. Sužadėtuvių nuotrauka žmogaus, gimusio 1925 m., greičiausiai bus maždaug iš penktojo dešimtmečio. Vaikas, kuriam atrodo maždaug šešeri, leidžia gana tiksliai įvertinti, jei žinai jo gimimo metus.

Veikia ir atvirkščiai. Jei turi grupinę nuotrauką, kurioje atpažįsti vieną žmogų, įvertink, kiek metų jis atrodo. Tai suteikia kryptį likusiems nuotraukos žmonėms: kurio šeimos nario amžius tuo metu tiktų?

Nuotraukos rūšis daug pasako

Apversk nuotrauką ir pažiūrėk į ją kaip į daiktą. Formatas, kartonas ir apdaila laikui bėgant keitėsi, ir tai padeda nustatyti datą.

• Maži portretai ant tvirto kartono, maždaug vizitinės kortelės dydžio, daugiausia būdingi XIX a. antrajai pusei. Didesni portretai ant kartono, vadinamasis kabineto formatas, atsirado kiek vėliau ir išliko iki XX a. pradžios.
• Atvirukų nuotraukos su adreso laukeliu kitoje pusėje buvo populiarios pirmaisiais XX a. dešimtmečiais.
• Atspaudus dantytais kraštais daugiausia matysi apie šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius.
• Kvadratinės spalvotos nuotraukos su baltu kraštu ir į raudoną ar oranžinę pusę pasislinkusiomis spalvomis dažnai rodo septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius.
• Ant XX a. antrosios pusės nuotraukų kitoje pusėje ar krašte kartais būna mėnuo ir metai, išspausdinti fotolaboratorijos, kuri ryškino nuotrauką. Gerai įsižiūrėk, tas tekstas dažnai labai smulkus.

Tokie požymiai nurodo laikotarpį, ne tikslią datą. Žmonės nuotraukas ilgai saugodavo ir senus portretus kartais atspausdindavo iš naujo. Naudok tai kaip užuominą kartu su visa kita.

Fotografas kaip pėdsakas

Ant senų studijos portretų priekinėje ar galinėje kartono pusėje dažnai būna fotografo pavardė, vietovė ir kartais adresas. Tai aukso vertės. Fotografai kraustėsi, bankrutavo ar perleisdavo savo verslą, o jų adresai keitėsi. Jei žinai, kada fotografas dirbo tam tikru adresu, maždaug žinai ir kada padaryta nuotrauka.

Šiuos duomenis rasi senose adresų knygose, laikraščių skelbimuose ir kartais archyvų ar muziejų sudarytuose fotografų sąrašuose. Studijos vieta be to pasako, kur šeima tada gyveno ar lankėsi.

Drabužiai, šukuosenos ir fonas

Mada – žinoma užuomina, bet būk atsargus. Kaime ir tarp vyresnių žmonių mada dažnai atsilikdavo keleriais metais, o išeiginiai drabužiai būdavo dėvimi ilgai. Drabužiai greičiau nurodo dešimtmetį nei metus.

Ypač atkreipk dėmesį į tai, kas greitai keitėsi: sijonų ilgį, rankovių formą, skrybėles, šukuosenas, akinius. Padeda didinamasis stiklas. Pažiūrėk ir į foną. Automobilius, dviračius, parduotuvių fasadus, gatvių žibintus ir reklamos skydus dažnai galima gerai datuoti. Atpažįstamą pastatą ar gatvę gali palyginti su senomis tos vietos nuotraukomis vaizdų archyve.

Mokyklos klasių, draugijų ar sporto komandų nuotraukose verta su didinamuoju stiklu apžiūrėti kiekvieną veidą. Dažnai kur nors būna lenta ar vėliava su pavadinimu ar metais.

Archyvai ir laikraščiai

Jei maždaug žinai, apie ką kalbama, gali ieškoti toliau viešuose šaltiniuose. Nyderlanduose daug gimimo, santuokos ir mirties registrų yra suskaitmeninta ir juose galima ieškoti per tokias svetaines kaip WieWasWie ir Open Archieven. Taip rasi gimimo metus, brolių ir seserų vardus ir kas su kuo susituokė. Naujesni įrašai dar nėra vieši: gimimo įrašai tampa vieši po 100 metų, santuokos įrašai po 75 metų, o mirties įrašai po 50 metų.

Suskaitmeninti laikraščiai, pavyzdžiui, Delpher, turi šeimos pranešimų, sužadėtuvių, jubiliejų ir draugijų pranešimų. Žinutė apie sidabrines vestuves gali paaiškinti būtent tą nuotrauką, į kurią žiūri jau daugelį metų. Neieškok vien pagal vardą: teksto atpažinimas senuose laikraščiuose daro klaidų, tad išbandyk ir vardo variantus arba ieškok pagal vietą ir datą.

Nepamiršk regioninių archyvų ir istorinių draugijų toje vietovėje, kur gyveno tavo šeima. Jie turi vaizdų archyvus su senomis gatvių ir pastatų nuotraukomis, o kartais ir ištisas gyventojų scrapbookų ir albumų kolekcijas. Ne viskas yra internete; laiškas ar apsilankymas dažnai duoda daugiau, nei tikiesi.

Ką gali dirbtinis intelektas

Daug nuotraukų programų ir programėlių automatiškai grupuoja veidus. Tai veikia ir su senų nuotraukų skenais ir gali būti patogu: staiga pamatai, kad tas pats vyras yra dvylikoje nuotraukų, skirtingo amžiaus. Tada tereikia vieną kartą išsiaiškinti, kas jis.

Yra ir paslaugų, kurios lygina veidus senose nuotraukose su kitų naudotojų nuotraukomis arba įvertina amžių ar laikotarpį. Laikyk tai pasiūlymu, ne atsakymu. Veidų atpažinimas klysta su panašiais vienas į kitą giminaičiais, o su senomis, neryškiomis nuotraukomis – dar dažniau.

Dirbtinis intelektas gali nuotrauką ir nuspalvinti ar paryškinti. Tai atrodo gražiai, bet programa papildo tai, ko negali matyti. Nuspalvintas paltas nerodo tikrosios spalvos, o patobulintas veidas gali atrodyti šiek tiek kitaip, nei atrodė žmogus. Visada saugok originalų skeną, o redaguotą versiją naudok tik pasižiūrėti.

Pagalvok ir apie tai, kuo dalijiesi. Veidų atpažinimas naudoja veido duomenis, o jie jautrūs. Šeimos nuotraukos, kurias įkeli į internetinę paslaugą, nebėra tik tavo. Ypač kai kalbama apie dar gyvus žmones, pirmiausia paklausk, ar jie sutinka.

Vardas galiausiai visada ateina iš atminties arba iš popieriaus. Dirbtinis intelektas padeda ieškoti, o atsakymą duoda šeima ir archyvai.

Užrašyk tiems, kurie ateis po tavęs

Tai, ką atrandi, turi vertę tik tada, jei išlieka. Užrašyk taip, kad būtų suprantama ir po penkiasdešimties metų.

• Ant atskirų nuotraukų kitos pusės rašyk minkštu pieštuku, lengvai spausdamas, prie krašto. Nenaudok tušinuko ar flomasterio, nes jie įsispaudžia ar tepa.
• Užrašyk, kas yra nuotraukoje iš kairės į dešinę, pilnais vardais, vietą, metus ar laikotarpį ir iš kur tai žinai: „pasak dėdės Henko“ ar „įvertinta pagal drabužius“.
• Didesnėms kolekcijoms sudaryk paprastą sąrašą: kiekvienai nuotraukai numeris, kas joje yra, data, fotografas ir tavo informacijos šaltinis.
• Saugok kolekciją ta tvarka, kokia ją gavai, arba užsirašyk tą tvarką. Pati tvarka taip pat gali ką nors reikšti.

Jei skenuoji nuotraukas, nuskenuok ir kitą pusę, o vardus įrašyk į failo pavadinimą ar aprašymą. Jei nori jas saugoti ir dalytis su šeima, tokia programėlė kaip Scrappd gali laikyti skenus kartu su istorijomis vienoje lentynoje.

Galiausiai albume ar scrapbooke tiesiog užrašyk vardus po nuotraukomis savo ranka. Būtent to ir trūko toje dėžėje esančioms nuotraukoms.