Ar galima tai naudoti? Autorių teisės skrebinimo mėgėjams

Internete randi nuostabią iliustraciją, eilėraštį, kuris pasako lygiai tai, ką jauti, arba skaitmeninį rinkinį, kurį galima nemokamai atsisiųsti. Ar galima tai tiesiog dėti į savo puslapį? Jei albumas tik tavo, dažniausiai problemų nėra. Viskas sudėtingiau, kai puslapį rodai kitiems arba iš jo uždirbi. Toliau paprastai paaiškiname, kaip apytiksliai yra Nyderlanduose ir visoje Europos Sąjungoje.

Pirmiausia pagrindai

Autorių teisės atsiranda savaime. Kas sukuria originalų kūrinį, pavyzdžiui, nuotrauką, piešinį, eilėraštį ar popieriaus dizainą, automatiškai turi į jį teises. Nereikia dėti autorių teisių ženklo, nereikia nieko niekur registruoti. Tik kūrėjas arba tas, kuris perėmė jo teises, sprendžia, kas gali kūrinį kopijuoti ir viešinti.

Nyderlanduose ir visoje Europos Sąjungoje ši teisė galioja iki septyniasdešimties metų po kūrėjo mirties. Po to kūrinys tampa laisvas, tai vadinamoji vieša sritis (angl. public domain). Taigi 1850 metų graviūrą ar seniai mirusio poeto eilėraštį iš principo gali naudoti. Tačiau nauji tokio seno kūrinio vertimas, leidimas ar adaptacija patys gali būti saugomi.

Atkreipk dėmesį: nauja seno kūrinio nuotrauka ar skenuota kopija kartais gali turėti savų sąlygų, pavyzdžiui, tos svetainės, kurioje ją radai. Daug muziejų ir archyvų sąmoningai skelbia viešosios srities vaizdus internete laisvam naudojimui. Ten ieškoti saugu.

Asmeninis ar komercinis naudojimas

Tai svarbiausias skirtumas, kurį rasi ir beveik kiekvienoje licencijoje.

Asmeninis naudojimas yra viskas, ką darai sau ir iš ko nieko neuždirbi: tavo albumas, tavo journal, dovanėlė draugei. Nyderlandų įstatymai leidžia pasidaryti kopiją savo praktikai, studijoms ar naudojimui, jei iš to neuždirbi. Tai negalioja, jei kopija daroma iš akivaizdžiai nelegalaus šaltinio. Vaizdo atspausdinimas savo albumui paprastai priskiriamas šiai kategorijai. Paveikslėlio iš nusipirkto žurnalo įklijavimas į savo knygą net nėra kopijavimas: tu tiesiog naudoji popierių.

Komercinis naudojimas prasideda, kai tiesiogiai ar netiesiogiai įsipainioja pinigai. Pavyzdžiui, parduodi puslapius ar atvirukus, darai albumus pagal užsakymą, vedi dirbtuves su kitų medžiaga arba naudoji savo darbus parduotuvėlei ar paskyrai reklamuoti. Tada turi tikrai žinoti, kad turi teisę taip naudoti viską, kas puslapyje yra.

Tarp jų yra pilkoji zona: puslapio rodymas internete. Nieko neuždirbi, bet kito žmogaus kūrinį vis dėlto paviešini. Apie tai daugiau toliau.

Nuotraukos ir vaizdai iš interneto

Tai, kad vaizdą gali išsisaugoti, nereiškia, kad gali jį laisvai naudoti. Beveik viskas internete turi kūrėją su teisėmis. Savo albumui atsispausdinti paveikslėlį dažniausiai nėra problema. Jei nori puslapiu dalytis ar jį parduoti, verčiau rinkis:

• Viešosios srities vaizdus iš muziejų, archyvų ir bibliotekų.
• Vaizdus su Creative Commons licencija. Pasižiūrėk, kuris variantas: kartais reikia nurodyti kūrėją, kartais negalima nieko keisti arba naudoti komerciškai.
• Stock nuotraukas su licencija, kuri tinka tam, ką nori daryti. Ne kiekviena stock licencija leidžia naudoti vaizdą ant parduodamų produktų.
• Savo nuotraukas, piešinius ir skenuotas kopijas. Su jais visada viskas gerai.

Žurnalų iškarpos irgi yra saugomos, net jei žurnalą nusipirkai. Popierių gali naudoti kaip nori, bet vaizdas lieka kūrėjo. Tas pats galioja washi tape ar dizaino popieriui: gali jį karpyti, klijuoti ir naudoti darbuose, bet nuskenuoti dizainą ir vėl atspausdinti kaip lipdukus ar atvirukus yra kopijavimas.

Kalbant apie koliažus, dažnai girdi, kad vaizdą tereikia pakankamai pakeisti. Tokios nustatytos taisyklės nėra. Vien sumažinus, pasukus ar uždėjus ant fono niekas nepasikeičia, o ir pakeistas kūrinys vis dar gali priklausyti kūrėjo teisėms. Kiek reikia pakeisti, neišreikši procentais. Viskam, ką parduodi: naudok medžiagą, apie kurią tikrai žinai, kad ją naudoti galima.

Jei nuotraukoje yra atpažįstamas žmogus, be autorių teisių svarbus ir jo privatumas. Apie tai yra atskiras straipsnis.

Citatos ir eilėraščiai tavo puslapyje

Eilutė iš dainos ar eilėraščio yra mėgstamas pavadinimas ar journaling sakinys. Tekstai irgi saugomi, kol rašytojas gyvas arba mirė prieš mažiau nei septyniasdešimt metų.

Savo albume tai daryti gali. Su puslapiais, kuriais dalijiesi, šiek tiek sudėtingiau. Citavimo teisė leidžia paimti kūrinio ištrauką, bet ji pirmiausia skirta aptarimui, kritikai ar paaiškinimui, nurodant šaltinį. Visas eilėraštis kaip puošmena puslapyje, kurį skelbi internete, savaime tam nepriskiriamas. Ar trumpa eilutė priskiriama, priklauso nuo situacijos.

Kas tikrai saugu:

• Patarlės ir posakiai, kurie sklando jau ne vieną kartą.
• Eilėraščiai ir posakiai rašytojų, mirusių prieš daugiau nei septyniasdešimt metų.
• Tavo pačios žodžiai. Dažnai jie puslapyje ir būna gražiausi.

Naudodama citatą, visada nurodyk autorių. Tai mandagu, ir niekas nepagalvos, kad žodžiai tavo.

Skaitmeninių rinkinių ir printables licencijos

Prie skaitmeninių rinkinių, popieriaus rinkinių ir printables tai dažniausiai parašyta juodu ant balto. Atsisiuntime dažnai būna failas su naudojimo sąlygomis, pavyzdžiui, readme ar license. Perskaityk jį ir laikyk tame pačiame aplanke kaip ir failus, kad vėliau žinotum, kieno kas yra ir kas leidžiama.

Santrumpos, kurias sutiksi:

• PU (personal use): tik asmeniniam naudojimui. Ne albumams pagal užsakymą ar produktams, kuriuos parduodi.
• CU (commercial use): gali sukurti ir tai, ką parduodi, laikydamasi tos licencijos sąlygų.
• S4H arba S4O (scrap for hire, scrap for others): gali kurti albumus ar puslapius kitiems, taip pat už atlygį.

Beveik kiekviena licencija turi tą pačią griežtą ribą: pačių failų niekada negalima perduoti, dalyti ar perparduoti. Net jei gavai juos nemokamai. Jei draugė nori to paties rinkinio, nurodyk jai vietą, kur jį radai.

Kai kurie kūrėjai prašo nurodyti jų vardą, kai rodai ar parduodi darbą su jų medžiaga. Skaitmeniniuose puslapiuose tai vadinama credits. Tau tai nedidelis vargas, o kūrėjui svarbu.

Dalytis puslapiais su kitų dizainu

Panaudojai kurio nors prekės ženklo dizaino popierių, lipdukus ir die cuts ir nori parodyti savo puslapį. Taip daroma dažnai, ir daugeliui gamintojų tai net patinka. Dalijiesi savo puslapiu, o ne atskiru dizainu.

Ko nedaryti:

• Viešai nesidalyk raštais, pjovimo failais, trafaretais ar instrukcijomis iš knygos ar mokamo kurso. Parodyk atviruką ar puslapį, o ne už jo slypintį raštą.
• Neskenuok atskirų popieriaus lapų ar failų ir nesiūlyk jų atsisiųsti.
• Nerodyk beveik tiksliai atkurto puslapio taip, lyg tai būtų tavo idėja. Nurodyk puslapį ar kūrėją, kuris tave įkvėpė.

Griežtai žiūrint, dalytis puslapiu su atspausdintu paveikslėliu iš interneto reiškia viešinti kito žmogaus kūrinį, o tam iš principo reikia kūrėjo leidimo. Daugeliui kūrėjų tai nėra problema, jei nurodai jų vardą, bet tai sprendžia jie patys. Jei kūrėjas paprašo ką nors pašalinti, padaryk tai iš karto ir be diskusijų.

DI vaizdai: kas leidžiama, o kas ne?

Su DI programomis per kelias sekundes sukuri iliustraciją ar foną. Daug kas dar neaišku, bet keletą dalykų naudinga žinoti.

Ar DI vaizdas saugomas, priklauso nuo to, kiek jame žmogaus kūrybinių sprendimų. Europoje autorių teisės taikomos kūriniui, kuriame matyti paties žmogaus kūrybiniai sprendimai. Todėl paveikslėlis, kurį beveik visiškai sukūrė kompiuteris, greičiausiai nėra saugomas, nors tai dar ne visur galutinai nusistovėję. Tad ir pati negali į jį reikalauti teisių.

Kas tikrai svarbu, tai programos sąlygos. Jos nustato, ar vaizdus gali naudoti komerciškai. Perskaityk jas prieš parduodama ką nors su DI vaizdu ir pasižiūrėk taisykles ten, kur parduodi.

Neprašyk DI programos sukurti ko nors žinomo gyvo iliustruotojo stiliumi ar su atpažįstamu personažu ar logotipu. Tai jautri tema, o personažas ar prekės ženklas lieka saugomi, kad ir kas juos pieštų.

Pirkdama rinkinius ar printables vis dažniau pamatysi, kad kūrėjai nurodo, jog naudotas DI. Jei pati dalijiesi DI vaizdais ar juos parduodi, verta tai irgi pasakyti.

Ir dar vienas dalykas: albume, pilname prisiminimų, vieta tikroms nuotraukoms. Sugeneruota nuotrauka akimirkos, kuri niekada taip neįvyko, menkai dera knygoje apie tikras akimirkas. Kaip puošmena ar fonas DI gali tikti, kaip tavo prisiminimas – ne.

Greitas patikrinimas

Prieš ką nors naudodama, užduok sau tris klausimus. Ar tai liks mano knygoje, ar aš tai rodysiu ar parduosiu? Kieno tai kūrinys ir ar tas kūrėjas miręs daugiau nei septyniasdešimt metų? Ir kas parašyta licencijoje? Saugok licencijas, nurodyk kūrėjus, o abejodama – sukurk pati arba paklausk.

Tai bendras paaiškinimas, o ne teisinė konsultacija. Jei abejoji, paprašyk kūrėjo leidimo arba pasitark su teisininku.