Scrapbookas be nuotraukų: kaip vis tiek papasakoti savo istoriją

Scrapbookas be nuotraukų gal skamba kaip fotoalbumas be nuotraukų – tuščias. Bet yra atvirkščiai. Scrapbooką nuo paprasto albumo skiria kaip tik žodžiai, bilietai ir smulkmenos aplink. Patrauk nuotrauką, ir lieka istorija. O būtent ją ir norėjai išsaugoti.

Ar scrapbooke visada turi būti nuotrauka?

Ne. Scrapbookai egzistavo gerokai anksčiau, nei kiekvienas turėjo fotoaparatą. XIX ir XX a. pradžioje žmonės į juos daugiausia klijuodavo iškarpas, paveikslėlius, atvirukus ir laiškus. Nuotrauka kaip puslapio centras įprasta tapo tik vėliau.

Taigi puslapis be nuotraukos nėra išeitis iš bėdos. Tai kitas būdas pasakoti. Kartais net geresnis: nuotrauka parodo, kaip kas atrodė, bet ne tai, kaip jauteisi, kas buvo pasakyta ar kodėl norėjai tai prisiminti.

Pirmiausia pagalvok, ką nori įamžinti. Ar tai įvykis, laikotarpis, žmogus, ar kažkas, kas tau dabar rūpi? Iš to savaime paaiškės, kurios medžiagos atliks pagrindinį vaidmenį.

Tegul pagrindinis bus tekstas

Įprastame puslapyje journaling (užrašytas tekstas prie puslapio) dažnai būna kamputyje. Be nuotraukos jis gali tapti centru. Užrašyk jį ant didelio cardstock lapo – tvirto pagrindo popieriaus, kurį naudoja skraperės, – ir elkis su tuo bloku kaip su nuotrauka: pakišk po juo matą, pakraščiu priklijuok washi tape juostelę ir pridėk kelis embellishments (dekoracijas, pavyzdžiui, lipdukus, sagas ar iškirptas formeles).

Tekstą pirmiausia parašyk, o tik tada imkis maketo. Dažnai pasirodo, kad turi pasakyti daugiau, nei manei, o žinodama, koks ilgas jis bus, žinosi ir kiek vietos reikia. Jei puslapiui teksto per daug, dalį paslėpk vokelyje ar po atlenkiama skiltele.

Kelios formos, kurios gerai veikia:

• Laiškas sau, savo vaikui ar žmogui, kurio nebėra.
• Pokalbis, kurį nori prisiminti, užrašytas taip, kaip jis vyko.
• Trumpas įprastos dienos aprašymas – nuo atsikėlimo iki miego.
• Frazė, kurią jūsų namuose visi žino, didelėmis raidėmis kaip pavadinimas.

Tavo rašysena neturi būti graži. Kaip tik tavo ranka puslapį ir daro asmenišką. Jei tau tai sunku, tekstą gali atsispausdinti, užantspauduoti ar sudėti iš raidžių lipdukų.

Sąrašai, kortelės ir piešiniai

Sąrašas – greičiausias būdas užpildyti puslapį be nuotraukos. Jį lengva skaityti, ir jis atrodo ramiai. Pavyzdžiui, dešimt dalykų, kuriuos valgei šią vasarą, šiemet perskaitytos knygos, dainos, kurios dabar vis skamba mašinoje, ar žodžiai, kuriuos tavo mažylis taria neteisingai.

Sąrašą surašyk ant atskirų popieriaus juostelių, etiketės ar journaling kortelės. Besikeičiančios juostelės su nedideliais spalvų skirtumais suteikia ritmo, bet neapkrauna.

Piešiniai atlieka tą patį darbą kaip nuotrauka, tik tavo būdu. Užtenka paprasto linijinio kavos puodelio piešinuko, naujos gatvės plano ar stalo po gimtadienio eskizo. Jei nemoki piešti, ką nors perpiešk arba paprašyk vaiko. Vaiko piešinys dažnai būna gražiausias dalykas puslapyje.

Ephemera ir daiktai pagrindiniame vaidmenyje

Ephemera – tai popieriukai, kurie iš esmės skirti išmesti: bilietai, čekiai, žemėlapiukai, etiketės, meniu, vaistų lapeliai, rašteliai. Ant daugumos yra data, vieta ar kaina, todėl jie tiksliai papasakoja, kur buvai.

Kelios idėjos:

• Koncerto bilietas su dainų sąrašu, kurį užrašai iš atminties.
• Restorano meniu ir šalia – ką užsisakėte.
• Traukinio bilietas su kelionės priežastimi.
• Ligoninės apyrankė su vardu, atvirukas iš lankymo po gimdymo.
• Popierinis maišelis iš kepyklos, suplotas.

Plokščią medžiagą gali klijuoti iš karto. Storesniems daiktams, pavyzdžiui, raktų pakabukui, audinio skiautei, sagai ar kriauklei, geriau rinkis permatomą maišelį ar voką arba prisiūk juos. Taip knyga užsidarys, o puslapiai liks lygūs.

Tik atkreipk dėmesį: čekiai ant terminio popieriaus po kurio laiko išblunka, o laikraštinis popierius ir pigus kartonas gali pakeisti spalvą ir pagadinti gretimą puslapį. Jei nori ką nors tikrai išsaugoti, pirmiausia nuskenuok arba nufotografuok ir, jei nori, priklijuok kopiją. Originalas tada gali gulėti vokelyje puslapio gale. Atskirame straipsnyje rasi daugiau apie tai, kaip saugoti bilietus, čekius ir iškarpas.

Puslapiai apie jausmus, norus ir mėgstamus dalykus

Ne viskas, ką nori prisiminti, yra įvykis. Kai kurie gražiausi puslapiai būna apie tai, kas tu esi dabar. Po dešimties metų nebeprisiminsi, ką valgei kasdien, ko tikėjaisi ar dėl ko negalėjai užmigti.

Tokiam puslapiui nuotraukos nereikia. Kelios temos pradžiai:

• Mano šiuo metu mėgstamiausi dalykai: maistas, kvapas, spalva, vieta namuose.
• Ko tikiuosi ateinantiems metams.
• Už ką dabar esu dėkinga.
• Kas man sunku ir kas padeda.
• Mano namai tokie, kokie jie dabar: planas su tuo, kas kur vyksta.

Čia jausmą gali perteikti popierius ir embellishments. Ramus puslapis švelniomis spalvomis – kažkam brangiam, margesnis su daug sluoksnių – pilniems ir chaotiškiems metams. Sąžiningai rašyk ir apie ne tokius gražius laikotarpius. Būtent tuos puslapius vėliau skaitysi labiausiai save atpažindama.

Kai iš įvykio neliko nuotraukos

Kartais nuotraukos tiesiog nėra. Telefonas liko namie, akimirka buvo per trumpa arba tai buvo labai seniai. Tada yra kitų būdų rasti vaizdą.

Vėliau nufotografuok tai, kas liko: vietą, pastatą, suoliuką, kur tai nutiko. Arba nufotografuok su tuo susijusį daiktą, pavyzdžiui, suknelę, žiedą ar dovanėlę. Kaip fonas gerai tinka ir tos vietos žemėlapis ar planas.

Jei tai apie žmogų, kurio nebėra, pasirink tai, kas tave su juo sieja: mėgstamą dainą, knygą ar patiekalą. Natų atspaudas ar nuskenuotas knygos puslapis taps nuostabiu fonu. Plokštelės ar knygos viršelį atsispausdink mažą, maždaug nuotraukos dydžio. Šalia užrašyk, kodėl ši daina ar knyga taip tinka tam žmogui: gal jis visada dainuodavo kartu, o gal ji ją skaitydavo vis iš naujo? Viename puslapyje – viena tema, tada nebus per sunku, o kolekcija augs savaime.

Jei naudoji paveikslėlius iš interneto, palik juos savo knygai. Jei vėliau norėsi puslapiu pasidalyti, pasitikrink, ar tai leidžiama.

Kai vaikai nebenori fotografuotis

Daug tėvų tai pastebi apie paauglystę: pakeli fotoaparatą, o vaikas nusisuka. Versti neveikia, o išeina daugiausia surūgusių veidų nuotraukos. Laimei, vaiką galima gerai įamžinti ir jam nepatenkant į kadrą.

• Jų daiktai: batai prie durų, rašomasis stalas, knygų krūvelė prie lovos, ledo ritulio lazda. Tokia nuotrauka daug pasako apie tai, kas žmogus tuo metu yra.
• Jų pačių žodžiai: kasmet užduok tuos pačius klausimus. Koks tavo mėgstamiausias maistas, kas tavo draugai, kuo nori būti užaugęs? Tegul jie atsakymus užrašo patys. Po kelerių metų jų rašysena pati tampa prisiminimu.
• Jų darbai: pažymių knygelė, diplomas, piešinys, bilietas į pasirodymą ar varžybas.
• Ką matai tu: užrašyk, kas tau juose krenta į akis, kas jiems juokinga, dėl ko jie nerimauja.

Paprasčiausiai paklausk, gal jie patys nori išsirinkti savo nuotrauką. Tinka ir asmenukė, kuri jiems patiems patinka. Labai svarbu, kad jie kartu spręstų, kas pateks į knygą. Vaikas, kuris nenori būti fotografuojamas, dažnai vis tiek nori būti matomas, tik savo sąlygomis.

Keli dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį

Puslapiui be nuotraukos vis tiek reikia akcento. Pasirink vieną dalyką, kuris patraukia dėmesį, pavyzdžiui, didžiausią teksto bloką, ryškų bilietą ar pavadinimą, ir kurk aplink jį. Visa kita tegul būna mažesnis ir ramesnis.

Nenaudok visko iš karto. Trys ar keturi ephemera su aiškiu teksto bloku skaitosi geriau nei dešimt nesusijusių popieriukų. Ir nepamiršk datos: be nuotraukos vėliau kartais nebeprisimeni, kuriais metais kas buvo.

Pradėk nuo mažo. Pasirink vieną sąrašą, vieną bilietą ar vieną laišką ir šį vakarą paversk jį puslapiu.